FK Nevėžis Kėdainiai

(Europos futbolo duomenų bazė)
(Nukreipta iš VŪV Kėdainiai)
Kėdainių „Nevėžiu“ 1993–1994 m. vadinosi FK Chemikas Kėdainiai. Ankstyvu sovietmečiu „Nevėžis“ vadinosi EAG, o vėlyvuoju EAG vardas atiteko gamyklos komandai EAG Kėdainiai (1980).
Wikipedia
Lietuvos vėliava Lietuva FK Nevėžis Kėdainiai
Ltunev 2019.jpg
Įkūrimas 1945 m.
Miestas Kėdainiai
Lyga
(nuo 2021 m.)
Lietuvos aukščiausioji futbolo lyga
http://int.soccerway.com/teams/country/club/3787
Lyga Vieta Zona
http://www.weltfussballarchiv.com/club_profile.php?IDD=15847
http://foot.dk/VisLitklub.asp?ID=18 Using "Foot.dk" as property chain is not permitted during the annotation process.
http://foot.dk/VisLitklub.asp?ID=25 („Chemikas“ 1994 m.)
Oficiali svetainė http://www.fknevezis.lt
Dublerinės komandos Nevėžio senjorai Kėdainiai


Istorija

Namas Didžiojoje gatvėje 15, kuriame 1958 m. buvo įkurtas pirminis Kėdainių elektros aparatūros cechas. Prie šios gamyklos 1959–1962 m. veikė ir reprezentacinė miesto futbolo komanda.
Nevėžis – pro Kėdainius tekanti upė, pagal kurią ir pavadintas pagrindinis Kėdainių futbolo klubas. Upės motyvas pavaizduotas ir klubo emblemoje.

Po II pasaulinio karo gana ilgai Kėdainių komandos didesnių laimėjimų nepasiekė. Iš pradžių, 1945 m. suburta „Žalgirio“ komanda.[1] 1959 m. Kėdainių komanda veikė prie Kėdainių elektros aparatūros gamyklos [2] (EAG), kuri buvo įkurta 1958 m. ir priklausė Vilniaus „Elfos“ gamybiniam susivienijimui. EAG sporto komanda priklausė „Nemuno“ draugijai,[3] 1960 m. ji jau pateko į LTSR aukščiausiąją futbolo lygą. 1962 m. įkurtas futbolo klubas „Nevėžis“, vis dar veikęs prie EAG.[4] 1968 m. gamyklos direktorius Stasys Sakalys aktyviai rėmė komandą, komanda žaidė su Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos ekipomis ir visas trejas rungtynes laimėjo.[5]

Laikotarpis tarp 1966 ir 1973 m. buvo „Nevėžio“ aukso amžius – laimėti Lietuvos čempionų vardai, sidabro ir bronzos medaliai, Lietuvos taurė. Per ypač trumpą laikotarpį klubas 5 kartus (1967, 1968, 1970, 1972, 1973 m.) laimėjo „Tiesos“ taurę, todėl antrasis „Tiesos“ taurės prizas – gintarinis trofėjus „Nevėžiui“ atiteko visiems laikams[6] (dabar saugomas Kėdainių krašto muziejuje81-7|[7]). 1970 m. TSRS kūno kultūros kolektyvų taurės varžybose „Nevėžis“ pasiekė pusfinalį, kur per pratęsimą 0-1 pralaimėjo Cementnik Nikolaev komandai.[8] 1972–1973 m. „Nevėžis“ dukart iš eilės laimėjo dublį – Lietuvos čempionatą ir taurę, ko pakartoti kol kas nepavyko niekam.81-7|[7] LTSR aukščiausiojoje lygoje „Nevėžis“ žaidė iki 1988 m. Visus tuos metus už komandos vairo stovėjo buvęs Elektros aparatūros gamyklos direktorius Stasys Sakalys, puoselėjęs futbolą Kėdainiuose.

1992–1993 m. sezono viduryje komanda pervadinta „Chemiku“, o „Nevėžiu“ pavadintas buvęs „Chemiko“ klubas, kuris po 1994 m. prijungtas prie tuometinio „Chemiko“. Po krizės „Nevėžis“ vėl grįžo į jau nepriklausomos Lietuvos aukščiausiąją lygą 1997 m. ir 6 metus dalyvavo čempionatuose, užimdamas 6-10 vietas. Tačiau 2002 m. aukščiausios lygos sezone „Nevėžis“ užėmė paskutiniąją vietą ir 2003 m. žaidė jau I lygoje. 2004 m. sezonas pranoko visus lūkesčius – komanda padarė didelį šuolį į priekį, užimdama prizinę 3-ąją vietą I lygoje ir pagal sportinį principą iškovodama teisę 2005 m. dalyvauti aukščiausioje lygoje. 2005 m. klubas pirmą kartą gavo UEFA licenciją, kuri suteikė teisę dalyvauti A lygoje, tačiau po 2006 m. klubas vėl iškrito į I lygą, kur žaidžia iki šiol.

  • 1945 m. – Žalgiris Kėdainiai
  • 1954 m. – Spartakas Kėdainiai
  • 1955 m. – Žalgiris Kėdainiai
  • 1956 m. liepos mėn. – Nemunas Kėdainiai
  • 1958 m. spalio mėn. – MMS Kėdainiai
  • 1959 m. sausio mėn. – EAG Kėdainiai
  • 1962 m. sausio mėn. – Nevėžis Kėdainiai
  • 1993 m. sausio mėn. – Chemikas Kėdainiai
  • 1996 m. balandžio mėn. – Nevėžis-Fostra Kėdainiai
  • 1997 m. sausio mėn. – Nevėžis-Lifosa Kėdainiai
  • 1999 m. sausio mėn. – FK Nevėžis Kėdainiai



Treneriai

Žymūs žaidėjai

Aukščiausioji lyga

Daugiausia aukščiausiojoje lygoje atstovavo:[9]

Snaiperiai

Daugiausia įvarčių įmušę aukščiausiojoje lygoje:[10]

Šaltiniai

  1. Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 19 p.
  2. Gediminas Kalinauskas. „Lietuvos futbolui – 80“ (istorinė apybraiža). – Kaunas, UAB „Rodiklis“, 2003. ISBN 9955-9390-5-2. // 79 p.
  3. Algimantas Bertašius. Lietuvos sporto žinynas, T. 5 (1961–1964 m.). – Vilnius, Lietuvos sporto informacijos centras, 2001. // 17 psl.
  4. Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 77 p.
  5. Laikraštis „Tiesa“. // 1968-08-15
  6. Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 3 p.
  7. 81_7-0|7,0 81_7-1|7,1 Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 81 p.
  8. Vytautas Saulis ir Gediminas Kalinauskas. „Lietuvos futbolas, 1922–1997 m.“ (istorinė apybraiža). – Vilnius, „Diemedis“, 1997. ISBN 9986-23-034-9. // 144 p.
  9. Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 204 p.
  10. Juozas Baniota ir Gediminas Kalinauskas. „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (istorinė apybraiža). – Kėdainiai, „Spaudvita“, 2009. ISBN 978-9955-637-56-1. // 205 p.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius bei redaktorius.
  • – autorius – 100% (+37-0=37 wiki spaudos ženklai).